Laidos „Kitoks pokalbis” vedėja A.Kilkuvienė viliasi savo atvirumu neužgožti pašnekovų

1/5
Teksto dydis:

Nušvitusi plačia šypsena Aušra Kilkuvienė (38 m.) klesteli į grimuotojos kėdę. „Ir vėl pažįstami žmonės”, – su makiažo meistre sveikinasi buvusi „TV pagalbos” (TV3) vedėja.

Prieš trejus metus iš ekranų prapuolusi A.Kilkuvienė ateinantį sezoną „Lietuvos ryto” televizijos laidoje „Kitoks pokalbis” mėgins prakalbinti net ir itin uždaras įžymybes, rašo dienraštis „Lietuvos rytas".

– Į televiziją atėjote 2002-aisiais ir šešerius metus vedėte laidą „TV pagalba” (TV3). Vėliau buvote publicistikos laidos „Čia ir dabar” (TV3) vedėja. 2010 metais su Giedriumi Arbačiausku dalyvavote „Žvaigždžių duetuose” (LNK). O paskui dingote iš ekrano. Ką veikėte?

– Važiavau į Vilnių (A.Kilkuvienė gyvena Kaune. – Red.) ir galvojau apie tai. Ką gi aš veikiau? Gyvenau. (Juokiasi.)

Esu įvairių projektų, paprastai finansuojamų Europos Sąjungos lėšomis, vadovė. Pavyzdžiui, rengėme didelį projektą mokyklose „Negaišk laiko patyčioms. Tu gali kurti”.

Stengėmės atskleisti vaikų kūrybiškumą. Mūsų komandoje buvo ir Violeta Mičiulienė, kuri mokė aktorinio meistriškumo, ir Rasa Kaušiūtė, kuri mokė dainavimo.

Mano darbas – administruoti tokius projektus nuo pradžios iki pabaigos.

Tai labai įdomus užsiėmimas. Turi sugalvoti idėją, laimėti konkursą, o tada įgyvendinti sumanymus.

Baigiame dar vieną projektą „Gerbiu gamtą, saugau save”. Jį įgyvendindami informavome visuomenę apie aplinkosaugą – atliekų rūšiavimą, vartojimo mažinimą ir panašiai.

– Ar noriai grįžtate į televiziją?

– Negaliu sakyti, kad ilgėjausi darbo ekrane. Dažniausiai ilgiuosi vyro ar dukters. Kitaip tariant, žmonių.

Atsisakiau ne vieno pasiūlymo dirbti televizijoje, nes nenoriu daryti bet ko. O šia pokalbių laida susiviliojau, nes ji man pasirodė labai jauki.

– Ar lengvai prakalbinate žmones?

– Norėdamas, kad žmogus atsivertų, turi leisti jam pasijusti saugiam – ką nors pasakyti ir apie save.

Kai pats nesi atviras, tik sausai formuluoji klausimus, negali tikėtis, kad kitas tau atsivers. Vis dėlto savo atvirumu turėsiu neužgožti pašnekovų.

– Esate atvira?

– Taip. Laikausi vienos taisyklės: nesakau ir nedarau to, apie ką bijočiau papasakoti. Už savo žodžius ir veiksmus noriu pati atsakyti.

– Vos įžengėte į „Lietuvos ryto” televiziją, o seniai jūsų nematę pažįstami iš karto replikavo: „Vis svarstėme, kokia dabar jūsų šukuosena.” Buvote ir tamsiaplaukė, ir šviesiaplaukė, ir ilgaplaukė, ir trumpaplaukė. Mėgstate eksperimentuoti su plaukais?

– Niekada apie tai nesusimąsčiau. Plaukus nelabai vertinu. Noriu – kerpu, noriu – auginu, noriu – dažau. Pastaruoju metu visą laiką šviesinuosi, o jie vis trumpėja.

– Beveik dešimtmetį mokykloje dirbote pradinių klasių mokytoja. Ar vaikus sunkiau priversti atsiverti?

– Pirmaklasio pažinti per valandą neįmanoma. Vaikai uždaresni. Jie nesivadovauja suaugusiųjų sugalvotais stereotipais, o elgiasi taip, kaip jaučia.

– Mėgstate moteriškus paplepėjimus?

– Aš iš viso mėgstu pokalbius, nebūtinai moteriškus. Vyrai juokiasi, kad apie nieką galime kalbėtis 5 valandas. Pradedame pokalbiais apie lemputes, baigiame apie tai, kas padarė ką bloga ar gera.

Neseniai pas mus viešėjo giminės iš Amerikos. Su jais diskutavome apie JAV žmonių susvetimėjimą. Manęs klausė: „Ar nemanai, kad atviraudama užkrauni savo rūpesčius kitiems?”

Bet juk atvirumas – tai mainai. Kai man blogai, savo rūpesčiais dalijuosi su drauge. Kai blogai draugei, aš priimu jos negandas, nes tuo metu esu stipresnė.

– Kokias garsenybes labiausiai norėtumėte pakalbinti?

– Saulių Mykolaitį, bet toks pokalbis nebeįvyks. (Aktorius ir režisierius S.Mykolaitis 2006-aisiais nusižudė būdamas 40 metų. – Red.).

Įspūdį man daro Juozas Erlickas. Tai žmogus, kuriame slypi daug ironijos ir skausmo. Man įdomūs žmonės, kuriuos pažįstu per jų atliekamas dainas, poeziją. Nors, kaip sakė Andrius Mamontovas, kartais geriau nepažinti scenos žmogaus, nes jis gali nepateisinti tavo lūkesčių.

– J.Erlicko ironija – savotiškas šarvas. Manote, kad įstengtumėte jį pralaužti?

– Kiek vertinu ir skaitau J.Erlicką, taip jis bando pasakyti, dėl ko skaudu. Nežinau, kiek kartų ir kam jis tai yra sakęs tiesmukai. Manau, kad niekas neišgirdo, todėl ironija tapo jo saviraiškos priemone.

– Ne vienus metus Kaune statėtės namą. Jau įsikėlėte į svajonių būstą?

– Beveik. Jame – viena koja, bet dar negyvename. Juokiuosi – o ką veiksime, kai baigsime statybas? Matyt, teks statyti kitą.

Manęs daug kas klausia, kuo įdomus sienų tinkavimas ar lipdymas moliu. O man smagu, nes taip pailsi galva.

Be to, taip būname kartu su vyru. Geriau drauge dirbti, nei užsidaryti skirtinguose kambariuose arba vienam važiuoti sportuoti, kitam – pas draugus.

Bendra veikla bandome įveikti monotoniją – diskutuojame, pykstamės.

– Kiekvieną darbą atliekate su tokia pat aistra? Net ir indus plaunate taip pat energingai?

– Jeigu plaunu, tai atsakingai. Pasitaiko, kad iš viso neplaunu. O kai neplauti jau nebeišeina, darau tai taip, kad pačiai nebūtų gėda. Nežinočiau, kur dėtis, jei kas nors iš indaujos ištrauktų nešvarią lėkštę.

– Ar po „Žvaigždžių duetų” vis dar dainuojate?

– Tik duše. Vis prisižadu, kad dainuosiu ir kokiame nors chore, bet šio pažado vis nepavyksta ištesėti.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko