Zakarauskas ir Klarkas: kas slypi po humoristų kaukėmis?

1/1
Teksto dydis:

Sako, lietuviai – niūri šiauriečių tauta. Tačiau su šiuo stereotipu visiškai nesutinka žinomi humoristai Artūras Orlauskas-Zakarauskas bei Gintautas Kirkilas, geriau žinomas Klarko slapyvardžiu. Vyrams šie metai – kupini jubiliejų. Abu ką tik atšventė savo 50-mečius bei 30 metų sukaktį scenoje. Su humoristais kalbamės apie tai, kaip kartais sunku, ir kartu kaip gera gyventi juoko pasaulyje.

- Kodėl pasirinkote būti humoristais? Ar niekada neteko dėl to gailėtis?

Artūras: Komiko kelią pasirinkau dar paauglystėje. Mokykloje organizuodavome visokius spektaklius ar proginius pasirodymus. Scenarijus rašydavome patys, patys juos ir įgyvendindavome. Kadangi su Klarku buvome bendraklasiai, jau jaunystėje įkūrėme humoro grupę „Alergija“.

Mes priklausėme Kauno filharmonijai ir per metus turėdavome 300 ir daugiau pasirodymų. Beje, linksminti žmones yra labai sunkus darbas. Matyt, dėl to tikrų komikų pasaulyje kur kas mažiau nei aktorių. O Lietuvoje visus humoristus galima suskaičiuoti ant pirštų. Bet man šis kelias priimtinas, aš šitą darbą myliu ir niekada dėl to nesigailėjau.

Gintautas: Specialiai to nesirinkau, paprasčiausiai taip susiklostė aplinkybės. Galėčiau drąsiai sakyti, kad niekada neteko gailėtis.

- Ar ir asmeniniame gyvenime jūs daug juokaujate ir juokiatės?

Artūras: Aš asmeniniame gyvenime esu „zanūda“, nebent kokią savaitę būna mažiau koncertų, tada atsiranda laisvos energijos, kurią išleidžiu dūkdamas su mažiausiuoju sūnumi ir žmona. Aš esu „priviręs tiek visokios košės“ gerąja prasme, kad dabar gėda papasakoti, bet smagu prisiminti.

Gintautas: Stengiuosi, bet gal ne visada pavyksta. Juokiuosi išties daug, nes gyvenimas ir yra ganėtinai juokingas.

- Kaip šiemet atšventėte savo 50 metų jubiliejus? Ar juose taip pat netrūko juoko?

Artūras: Išvažiavau su žmona į Maljorką ir visą savaitę keliavom po salą su išnuomotu automobiliu, o vėliau važinėjausi dviračiu, plaukiojau su burlente. Buvo labai smagu. Aš nemėgstu didelių balių ir sėdėjimo prie stalo su taurele, nes nevartoju alkoholio. Aktyvus poilsis ir kelionės man - geriausias gimtadienis ir geriausios šventės.

Gintautas: Tyliai. Nors ir juoko netrūko. Ypač nudžiugino artimųjų ir šeimos pasveikinimai, nustebino draugai.

- Kaip keičiasi jūsų publika? Kaip į tuos pačius juokelius žmonės reaguoja dabar ir anksčiau?

Artūras: Viskas keičiasi. Keičiasi humoras, keičiasi žiūrovai ir mes keičiamės kartu su jais. Dabar smagesnis buitinis humoras - seksas, uošvės, vyrų ir moterų santykiai. O aš mėgstu subtilų, kokybišką, dviprasmišką humorą. Ne žiūrovas blogas, kad jam nejuokinga, o aktorius blogai dirba ir dėl to žiūrovas nesijuokia. Tikras komikas geba dirbti taip, kad kiekvienas žiūrovas anekdotą suprastų savaip ir visi galvoja, kad juokiasi iš to paties.

Gintautas: Turiu pripažinti, kad dabartinė publika nelabai supranta vadinamos „ezopo kalbos”, matyt, tam pasitarnavo dabar plūstantis per didelis informacijos kiekis. Anksčiau žmonės daugiau galvojo, jeigu taip galima pasakyti, dabar reikia pateikti viską „sukramtytą”, nors tai susiję turbūt tik su jaunesnio amžiaus publika. Mūsų bendraamžiams tai nebūdinga.

- Jei humoro vakarus rengtumėte kur nors užsienyje, kuo jie skirtųsi? Ar visų kultūrų žmonėms juokingos tos pačios temos?

Artūras: Galiu pasakyti, kad rusakalbiai ar lenkai greičiau ir laisviau reaguoja į pokštus. Jie laisvesni, liberalesni. Nors ir užsienyje gyvenantys lietuviai jau skiriasi nuo Lietuvoje gyvenančių tautiečių.

Gintautas: Mūsų tautiečiai užsienyje labiau atsipalaidavę, ne taip varžo savo emocijas. Lietuvoje publika truputį santūresnė.

- Ko reikia žmogui, kad jis sugebėtų pralinksminti kitus?

Artūras: Įgimto humoro jausmo. Reikia mokėti pamatyti pasaulį ir mus supančius įvykius kitaip. Reikia mylėti humorą ir žmones. Ir dar reikia būti geram ir sveikam, nes geras humoras piktas, ligotas ir įžeidus nebūna.

Gintautas: Pirmiausia - turėti gerą jumoro jausmą, sugebėti stebėti reiškinius, domėtis, kas vyksta aplinkui, juk dauguma mūsų personažų yra iš tos pačios aplinkos, kaip ir mes.

- Ką suteikia gero humoro jausmo turėjimas?

Artūras: Humoro jausmas suteikia laisvę. Laisvę gyventi, žodžio ir minties laisvę, erdvės laisvę, dvasios laisvę, meilės ir kūrybos laisvę, išdykavimo, kvailiojimo ir šėlsmo laisvę. Tai neapsakomas jausmas ir turtas, kurį Dievas davė daugumai, bet ne kiekvienam. O ir tie, kuriems davė, ne visi jį pasiėmė.

Gintautas: Lengvesnę išeitį sprendžiant problemas. Kaip sakoma, jeigu negali pakeisti pasaulio, pakeisk požiūrį į jį.

- Ar lietuviai turi gerą humoro jausmą?

Artūras: Lietuviai niekuo nesiskiria nuo kitų tautų. Aišku, kai kurių humoro jausmas savotiškas, kai kurių net labai savitas. Bet humoro jausmo neturėjimas irgi yra humoras. Nes tai irgi kažką gali pralinksminti.

Gintautas: Manau, kad turi, tik ar gerą, čia kitas klausimas. Mes nemokame pasijuokti iš savęs, mums gerokai linksmiau, kada juokiamasi iš kaimyno.

- Kaip pasikeitė jūsų pasirodymų programa per tuos 30 metų?

Artūras: Keista, bet iš kai kurių anekdotų, kuriuos pasakojome prieš 30 metų, juokiasi jau trečia, o gal ir ketvirta karta. O tai reiškia, kad kūrinys yra geras. Pavyzdžiui, serialo „Kaimynai“ įrašus mano pažįstami ir dabar su vaikais žiūri nesulaikydami juoko. O juk rodytas prieš 12 -13 metų.

Gintautas: Ji tapo brandesnė, kaip tas vynas, kuris nuo laiko tampa tik geresnis.

- Kokių ambicijų turite artimiausiai ateičiai?

Artūras: Planų daug. Mes ir dabar su humoro grupe „Alergija“ daug koncertuojame Lietuvoje ir ne tik. Mūsų programa sudaryta iš muzikinių parodijų, teatrinių miniatiūrų, pantomimos ir anekdotų nepalieka abejingų.

Vasarą Palangos vasaros estradoje planuojamas Humoro festivalis su visais geriausiais Lietuvos humoristais. Tai pat planuojame nuo rudens komedijos žanro laidą televizijoje.

Planuojame didelį jubiliejinių koncertų turą rudenį, kuriame dalyvaus geriausi kolegos komikai ir ne tik. Iki rudens bus tęsiamas koncertinis turas po Europą.

Gintautas: Na, man jau ir neliko ką pridurti (juokiasi).

Man patikoNeblogaiMan nepatiko