Lietuvos malūnai

1/0
Teksto dydis:

Vieną pavasario dieną, kuri tikriausiai buvo labai panaši į šią, gražuolė Jurga kaimo bažnyčios šventoriuje sutiko šaunųjį Girdvainį. Ir tarp jų žybtelėjo meilė, kuri tikriausiai būtų išsirutuliojusi į ilgą istoriją su gražiomis vestuvėmis, vaikais, anūkais ir proanūkiais.

Tik štai nežinojo gražuolė anei jos mergintojas, kad viso to neįvyks, nes malūnininko duktė Jurga dar negimusi buvo pažadėta pačiam kipšui. Ir dėl ko gi? Dėl sėkmingo malūno verslo. Ką gi, priežastis pateisinama. Nes tik esant geram vėjui vėjinis malūnas po kelis šimtus kilogramų grūdų per valandą sumala. Ramią dieną verslas sustoja – nors velniui dūšią parduok.

Tas nelemtas Baltaragio malūnas, kurį taip vaizdingai savo romane aprašė Kazys Boruta, manoma, dar stūkso Gustaičių kaime Marijampolės rajone. Mat jis arčiausiai rašytojo gimtinės – Kūlokų kaimo, todėl ir galėjo įkvėpti jį parašyti “Baltaragio malūną”.

Vėjinių malūnų daugiau šiaurės Lietuvos rajonuose, o ten, kur teka sraunios upės ir upeliai, ypač krašto vakaruose ir rytuose, galima susipažinti ir su vandens malūnais, kurie vienur maldavo grūdus, kitur dar ir medieną pjaudavo.

Dar prieš kokį šimtmetį malūnai buvo praktiški žmogaus pagalbininkai. Šiandien malūnas – egzotiška gamtovaizdžio detalė bei neįkainojamas techninis paveldas. Kai kurie virto muziejais, kiti neprižiūrimi nyksta, treti atgyja antram gyvenimui ir po savo stogu priima romantikos bei egzotikos ištroškusius kavinių ir restoranų lankytojus.

Kultūros paveldo departamento istorikė Ona Stasiukaitienė pasakoja, kad nuo seniausių laikų Lietuvoje žemdirbiai grūdus malė namuose trinamosiomis, o nuo X a. – rankinėmis sukamosiomis akmens girnomis. Malūnuose pradėta malti nuo XIII a. Grūdus malė duonai kepti, gyvuliams šerti, gamino kruopas.

Istorikė teigia, kad pagal rašytinius šaltinius pirmasis vandens malūnas Lietuvoje pastatytas 1256 m. Klaipėdoje ant Danės upės. Nuo XIV a. pradėjo plisti ir vėjiniai malūnai. Jie pradėti statyti taip pat Pajūryje ir Žemaitijoje. Anot O.Stasiukaitienės, tai rodo, kad Lietuvą malūnai greičiausiai pasiekė per Baltijos jūros prekybos kelią. Beje, šalia vandens ir vėjo malūnų buvo ir tokių, kuriuos sukdavo jaučiai ar arkliai.

Iš pradžių malūnai buvo dvarų ir miestų privilegija, tačiau nuo XIX a. antrosios pusės malūnai plito ir valstiečių ūkiuose. XX a. pirmojoje pusėje sparčiai plintant pajėgesniems gariniams bei motoriniams malūnams, vėjiniai dar kurį laiką išliko valstiečių sodybose.

Turėti malūną buvo neblogas verslas, todėl iki XIX a. vidurio verslinius malūnus turėjo teisę valdyti tik feodalai. Valstiečiams savus malūnus statyti leista tik po baudžiavos panaikinimo (1861 m.).

XX a. vėjo ir vandens malūnų beveik niekas nebestatė. Anot istorikės, malūnų, kurių pajėgumas priklauso nuo gamtos sąlygų, niekam nebereikėjo. Varikliai ir elektra spartino malimo verslą. Netekę ūkinės-ekonominės reikšmės malūnai pradėjo sparčiai nykti: vieni jų buvo palikti tušti likimo valiai, kituose išmetami įrengimai arba jie buvo nugriaunami.

O.Stasiukaitienė pasakoja, kad vandens malūnai dažniausiai buvo mediniai, rečiau mūriniai, juose dažnai būdavo ir malūnininko gyvenamosios patalpos.

Vandens malūną suko vanduo, tekėdamas po vandens ratu (apatinio veikimo) ar bėgdamas ant rato (viršutinio veikimo) arba į rato šoną (vidurinio veikimo).

Senas 1786 m. statytas Akmenių medinis vandens malūnas su technologine įranga tebestovi Šaukliškių k., Kupiškio r. Jame tebėra visa technologinė įranga.

Gražus akmens mūro vandens malūnas su technologine įranga, anot istorikės, tebestovi Darbėnuose (Kretingos raj.), pastatytas 1820 metais, tačiau jau nebeveikia. Paminklas avarinės būklės - įrengimai išplėšti, stogas įgriuvęs.

Rudnios vandens malūnas (Varėnos raj.), ant Ūlos upės, nuo XVI a. žinomas kaip geležies liejykla, nuo 1841 m. pritaikytas grūdams malti. Užtvanka buvo naudojama sieliams plukdyti. Kurį laiką veikė lentpjūvė, kalvė, milo vėlykla ir dažykla. Tačiau dabar sunyko, teliko tik pamatų liekanos.

Vandens malūnas, 1897 m. statytas Viekšniuose (Akmenės raj.), nebeveikia, tačiau išlikusi visa autentiška įranga.

Gerai išsilaikė XIX a. pab.–XX a. pr. statyti vandens malūnai Šiaulių rajono Dengtilčio kaime ir Mirskiškių kaime. Bubių dvaro sodybai priklausęs Mirskiškių vandens malūnas šiuo metu dar veikia.

1827 m. statytas ir 1993–1995 m. rekonstruotas Burovkos (Švenčionių raj.) vandens malūnas. Tai turbūt vienintelis XIX a. pr. su autentiška įranga bei turbina varoma vandeniu veikiantis vandens malūnas.

XIX a. pab.–XX a. pirmojoje pusėje Lietuvoje vėjo malūnų buvo gausu. Šie malūnai Lietuvoje dažniausiai ketursparniai. Pagal sparnų gręžimo būdus jie dvejopi: stiebiniai ir kepuriniai. Kepuriniai daugiausia paplito nuo XVIII a. Stiebinių malūnų sparnai gręžiami prieš vėją su malūno liemeniu, o kepurinių – tik su viršutine malūno dalimi, vadinama kepure.

Kepuriniai vėjo malūnai buvo mediniai, moliniai bei mūriniai. Daugiausia vėjo malūnų išliko Šiaulių, Panevėžio, Radviliškio, Pakruojo, Pasvalio, Joniškio, Kupiškio, Anykščių, Molėtų rajonuose, pavieniai – Zarasų, Klaipėdos, Kretingos, Šilutės rajonuose.

1884 m. statyto Kleboniškių kaimo (Radviliškio raj.) vėjo malūno sparnus vėl suka vėjas. Malūnas priklauso Daugyvenės kultūros istorijos muziejui-draustiniui. Vienintelis išlikęs Lietuvoje malūnas, veikęs vėjo jėgainės varomas - Vidgirių kaime (Šilutės raj.) laukia remonto.

Yra keletas malūnų, kuriuose įrengti ir kitas funkcijas atliekantys mechanizmai. Iki šiol tebeveikia 1908 m. pastatytas Saugų kaimo (Šilutės raj.) malūnas-lentpjūvė su išlikusiais autentiškais švediškais ir vokiškais gateriais ir vagonėliais bei autentiška malūno technologine įranga. Vilkaviškyje (S. Nėries g. 78) yra malūnas-aliejinė, kuriame spaudžiamas aliejus.

Raubonių (pasvalio raj.) vandens malūne-vilnų karšykloje-verpykloje taip pat išlikusi visa autentiška karšyklos-verpyklos įranga.

Man patikoNeblogaiMan nepatiko